Posted on Leave a comment

Siūlai iš šuns plaukų? Taip!

Mano nuotykiai verpiant siūlus su šuns vilna prasidėjo prieš metus, kuomet dovanų gavau nedidelį haskio plaukų maišelį. Tuomet nuverpus keletą gijų skirtingų atspalvių siūlų su 10 % šuns plaukų ir papasakojus žmonėms socialinėje medijoje, gavau labai didelį žinučių kiekį: ” gal surenkat šuns plaukus?”, “turiu šunį, renku plaukus, gal jums reikia?”, “įdomu kas iš mano šuniuko plaukų išeitų?”. Akivaizdu, kad tema įdomi ir keistai aktuali daug kam. Šiame rašinėlyje atsakysiu dar ir į tokius labai dažnai man užduodamus klausimus: Ar šuns plaukai smirdi? Ar juos įmanoma išskalbti? Ar šuns plaukų siūlai nesišeria? Bei parodysiu nuotraukų savo verptų siūlų, kad įsivaizduotumėt kokie įvairūs ir gražūs gali būti šuns plaukų siūlai.

siūlai, sudėtyje – mažiau nei penktadalis – haskio plaukai

Šunų, kaip ir žmonių ar avių ar bet kokių kitų gyvūnų plaukai – labai skiriasi. Dauguma šunų turi tiek kailį, tiek pokailį, kuris skirtingu metų laiku skirtingai šeriasi, tad iššukuota šuns vilna taip pat bus labai skirtinga ir priklausys nuo metų laikų. Gal ne visada apie tai susimąstom, bet vilnos savybės priklauso ir nuo gyvūno gyvenimo sąlygų, mitybos, sveikatos.

Ir, žinoma, egzistuoja veislei būdingi vilnos skirtumai. Vienų šunų kailis ilgesnis, o pokailio mažiau, kiti turtingi minštu ir švelniu pokailiu, treti gali visai neturėti pokailio, tačiau jų plaukai auga nesustodami, kaip kad žmonių.

Kairėje matote siūlų verptų su haskio plaukais nuotrauką. Haskio vilną sunku pavadinti vilna, nes ji labiau primena ilgas blakstienas. Šereliai yra ganėtinai trumpi, neelastingi, “nenori” būti verpiami, tuoj pat išsipešioja ir gausiai slenka.

Tačiau net ir trumpiausią ir ploniausią vilną galima suverpti, tai tik laiko ir galutinio produkto kokybės klausimas. Šuns kailis turtingas natūraliais riebalais, kurie ne tik palengvina verpimą (siūlai lengviau vieni su kitais sukimba, paprasčiau verpti plonai), bet ir suteikia verpalui vandeniui atsparių sąvybių.

Čiau čiau šuniuko vilna po skalbimo, bet prieš karšimą.

Tačiau riebaluota vilna nebūtinai yra didelis gėris. Pailiustruosiu tai gyvenimišku nutikimu:

Labai nekantravau gauti paštu atkeliaujantį šuns plaukų siuntinėlį, tačiau kai šis pasirodė, buvau išvykusi. Išprašiau vyrą, kad atidarytų siuntinį, išluptų atsargiai suvyniotus šuns plaukus, nufotografuotų. “Tai tu į rankas paimt, ištiesk ir nufotografuok, aš noriu žinoti ar ilgi, ar gerai bus verpti” – sakau. O jis man – “atvažiuosi ir pati pasižiūrėsi, aš nenoriu jų liesti”. Nenori, tai nenori.

Atvažiuoju, išsitraukiu, apžiūriu viską, apuostau. Na taip, stipriai šuniu kvepia, ruošiuosi jau viską skalbt. Neįvertinu riebalų kiekio plaukuose, išdėliota džiovinti vilna dar stipriau trenkia šuniu. Priena vyras ir sako – “reik taip stipriai mylėt ką darai, kad liesti šitą smirdančią vilną, matyt tau tikrai labai patinka.”

Man patinka visa vilna visose jos stadijose: ant gyvūnų, nušukuota ir riebaluota, švari ir iškaršta, dažyta ir be gyvybės ženklų, siūlų, veltinių, megztinių pavidalu. Ir su natūraliais pluoštais smagu dirbti – kelionė nuo gyvūno iki megztinio yra labai įdomi. Galbūt dėl to, tiek daug žmonių domisi ką galima padaryti su jų šuns plaukais – žinojimas iš ko ir kaip daiktas yra pagamintas, ypač kai pats prisidedi prie proceso ar tvarių žaliavų surinkimo, sukelia ypatingą pasitenkinimo jausmą.

Šuniukas Grantukas

Dešinėje matot Grantuką – čiau čiau veislės šunelį, kuris buvo labai mylimas ir daug šukuojamas, tad po savęs paliko ne vieną kilogramą vilnos.

Net plika akimi žiūrint, jo kailis atrodo minkštas, ilgas ir purus. Tačiau išvaizda verpiant toli gražu nėra pagrindinis rodiklis. Nuoseklus ilgis ir tolygus plauko storis man yra svarbiausi ženklai, sprendžiant ar verpti bus lengva, ar galutinis rezultatas bus geras ir gražus.

Bet net ir trumpiausius šuniuko plaukučius pamaišius su kitais, ilgesniais pluoštais, galima sėkmingai suverpti. Ir aš primygtinai rekomenduoju maišyti šuns plaukus su kitais ingridientais. Kodėl?

  • Plaukus vistiek reikės plauti ir karšti, o kad jau karšti, kodėl gi jų nepamaišius su kitais pluoštais? Darbo šioje stadijoje prisideda minimaliai.
  • Pridėjus įvairių pluoštų galutinį produktą galima praturtinti įvairiomis naujomis sąvybėmis. Pridėkit dilgėlių ir jūsų siūlas bus tvirtesnis, įmaišius viskozės – siūlas ne tik perlamutriškai blizgės, bet ir gražiau kris, bus ne toks šiltas, pridėję bambuko išgausit kur kas švelnesnį rezultatą, skirtingų spalvų ingridientai nuspalvins siūlus, praturtinti celiulioziniai pluoštai gali suteikti net antibakterinių savybių ar atsparumo UV spinduliams.
  • Net jeigu šuns plaukas nėra labai trumpas, jame vistiek gausu trumpesnių, trapesnių detalių. Siūlas tikrai bus tvirtesnis jį pamaišius tiesiog pamaišius su kokios nors kitokios vilnos sluoksna, kuri ne tik gerokai pranoks ilgiu, bet ir bus labai nuoseklių matmenų.
  • Dėl grožio. Vien todėl, kad siūlas bus pagamintas iš šuns plaukų, jis nebūtinai turi taip ir atrodyti bei kvepėti. Šuns plaukais gali sukurti nuostabius siūlus ir tapti puikiais, unikaliais rūbais.
  • Dėl mano jau minėtų priežasčių, taip bus lengviau verpti. Lengviau reiškia greičiau, greičiau reiškia pigiau. Nežinau kaip kiti, bet aš įvertinu savo darbo valandą ir tuomet skaičiuoju kiek valandų užtrunka visi darbai ir pagal tai sužinau galutinę kainą. Kaip manot, ar lengviau verpti ilgus pluoštus, kurie tolygiai slysta tarp pirštų, ar trumpus ir netolygius, kuriuos reikia nuolatos gaudyti, stipriai laikyti tarp pirštų, neleisti pabėgti? Turbūt tiems kas nežino kaip verpimas atrodo, sunku suprasti ką mano šitie žodžiai reiškia, tai tiesiog pasitikėkit mano žodžiu – bet ką galima suverpti, net ir trumpiausius katės plaukučius, tai tik laiko klausimas.

Man labiausiai patinka verpti vienagijus siūlus su perdirbtų siūlų pluoštu. Pati perdirbu siūlus, apie tai galite daugiau pasiskaityti čia, tad visada turiu nemažai spalvoto pluošto, kuriuo galiu paspalvinti savo siūlus. Margi siūlai man patinka, tokių siūlų parduotuvėse tikrai nerasit. O ir šiaip žinia, kad nors ir nedidelį kiekį atliekų išgelbėjau nuo šiukšlių lemties, vis gi glosto širdį.


Galiausiai Grantuko plaukai tapo tokiais šuns plaukų siūlais.

Pradėjus eksperimentuoti su nauja medžiaga (nes kiekvieno naujo šuns plaukus laikyčiau sau visiškai nauja medžiaga – šitaip skiriasi jų vilna!) galvojau – oho, tokie trumpi, o taip lengvai, taip plonai verpiasi, nu valio!

Kaip jau minėjau, labiausiai mėgstu vienagijus siūlus. Tai iš esmės reiškia, kad siūlą rateliu susuku tik į vieną pusę. Šviežiai suverptas siūlas vos nuimtas nuo ritės turi labai daug kinetinės energijos, nori ir sukasi į priešingą pusę. Tai nėra pasaulio pabaiga, galima daug visko padaryti, kad tas energijos užtaisas iš siūlo pasišalintų. Tačiau net ir pritaikius visus mano žinomus triukus, siūlas nors ir atrodė “ramus”, mezgamas vistiek suskersavo, t.y. paleido visą savo kinetinę energiją į mezginį ir jį perkreipė.

Dėl to siūlai ir yra gijuojami, žinoma. Bet kad ir ką daryčiau, vizualiai perdirbtais siūlais nuspalvinti siūlai man vistiek gražiausi vienos gijos. Šį kartą šuns plaukai man pateikė didžiulią pamoką. Nors niekur literatūroje nesugebėjau rasti kodėl taip atsitiko būtent dabar, spėju, kad koją labiausiai čia pakišo tie aukščiau minėti riebalai, kuriais buvo prisotinta vilna. Įsijautus, kad labai lengva ir verpti ir siūlai gaunasi labai ploni, gerokai padauginau įtempimo. Net leidus siūlui susigulėti, išskalbus ir padžiovus atrodė, kad energijos juose nebėra, jie nesisuko kaip būna įprastai, o tiesiog gražiai kabojo. Kitą kartą jau žinojau, kad tuo negalima pasitikėti 😀

Nuotraukoje aukščiau matote siūlą, kurį nuverpusi sugijavau su polieterio siuvimo siūlu, kurio beveik nesimato, nes jis tokios pačios spalvos ir labai plonas. Taigi mano rezultatas vizualiai nebuvo sugadintas, tačiau šis procesas leido šiek tiek atitaisyti verpiant sukuriamą įtampą, t.y. gijavimas tėra siūlo verpimas į priešingą pusę.

Galutinis rezultatas

Negana to, po gijavimo siūlus ploviau ypatingu būdu: karštam, šarmingam vandenyje, neblogai pakočiodama. Jeigu įdėmiai žiūrėsit, nuotraukoje kairėje pamatysit, kad šie siūlai ženkliai skiriasi nuo aukščiau matytos nuotraukos. Šie yra kur kas puresni (vienos gijos svoris liko tas pats, bet apimtis padidėjo bent 1,5 karto), labiau pūkuoti, “atsipalaidavę”. Po šio skalbimo, net šlapi siūlai nebeturi šuns kvapo.

Visada skalbiu šviežiai nuverptus siūlus, o jeigu yra galimybė, tai dar ir spintoj pamarinuoju prieš parduodama. Kartais po mėnesio kito išsitraukiu seniai verptą siūlą ir pati nustembu, kad jis visai kitaip atrodo, nors nebuvo nei veltas nei gijuotas – iš jo jau būna pati “išgaravusi” kinetinė energija.

Šunų, kačių vilnos plaukų siūlus skalbti reikėtų kiek šiurščiau nei eilinius. Manęs dažnai klausia ar neslenka tie plaukai iš siūlo ar mezginio, ir toks skalbimas, mano galva yra didele dalimi atsakymas į šį klausimą. Jie slenka, baisiai slenka, atrodo, kad tuoj jokio šuniuko ir kačiuko tuose siūluose nebeliks – bet tik tol kol skalbiu ir džiovinu. Iš mano patirties, agresyviau juos apdorojant ir leidus išslinkti tam kas slenka, išdžiuvęs siūlas susigulės su tuo, kas jame tvirtai įsikabinę ir ženkliai tikrai nebesliks. Jau pusę metų nešioju katės plaukų kepurę, ir krapštyti iš akių ar rinkti nuo rūbų jokių katės plaukų dar neteko. Tad eksperimentas vykęs.

Jeigu turit kritikos ar klausimų susijusių su šuns vilnos verpimu ar tokių siūlų skalbimu, ar norėtumėt mano asmeninio patarimo ar rekomendacijos, arba norit, kad suverpčiau siūlus ir iš jūsų gyvūnėlio plaukų – komentuokite po straipsniu ar rašykit el. laiškus info@alionanova.com

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *